verpelis

1 ×vérpelis (plg. vok. Wurfel) sm. (1) 1. Lex108, Q632, R407, MŽ548, N, K, Alm, NdŽ, KŽ žaidžiamasis kaulelis: Vérpeliais žaisti KII195,363. Vérpelius mesti KII363. Jei gerai pasiseka, su vérpeliu gali ką laimėt Rg. 2. koks ketvirtainis, kubelis: Į vérpelius pjaustyti KII363. 3. burtai: Bet tikrąjį kelią jam yra žynių verpeliai parodę Kel1881,27. Vérpelį traukti J.Jabl(Gr). ^ Nei verpeliais apmėtytas MŽ234, L177.

◊ ant vérpelio statýti rizikuoti: Stato jie savo turtą, sveikatą … ir patį gyvastį ant verpelio LC1887,37.